Kaip gintis nuo parazitų?

Untitled

Artėjant pavasariui bei prasidedant ganykliniam laikotarpiui, padidėja rizika užsikrėsti invazinėmis ligomis, taip vadinamomis parazitozėmis. Dėl gyvulių užsikrėtimo parazitais patiriama nemažų ekonominių nuostolių. Tačiau dažniausiai užsikrėtusiems gyvuliams nepasireiškia parazitų sukeliamų klinikinių požymių. Tokiais atvejais labai sunku nustatyti patirtų produkcijos nuostolių priežastis. Todėl iš ankto vertėtų pasirūpinti atrajojančių gyvulių profilaktinėmis ir gydymo priemonėmis nuo virškinamojo trakto parazitų: trematodų, nematodų, cestodų. Dažna ir gerai gyvulių augintojams žinoma atrajotojų invazinė liga – fascioliozė, kurios sukėlėjas tremadodų klasei priklausantis parazitas, kepeninė siurbikė (Fasciola hepatica). Kaip gerą ir efektyvią priemonę nuo visų virškinamojo trakto parzitų vertėtų naudoti analogų Lietuvoje neturintį veterinarinį vaistą Curafluke 5% geriamoji suspensija. Šio vaisto privalumai:

curafluke2

● Veikia visas helmintų rūšis;

● Naudoti tereikia vieną kartą;

● Maža perdozavimo rizika;

● Rekomenduotiną dozę viršijus tris kartus,

galvijai vaistą gerai toleruoja.

 

1 ml suspensijos yra veikliųjų medžiagų: fenbendazolo 50 mg, rafoksanido 50 mg;

 

Kūno masė (kg) Dozė (ml)
Galvijai  
50 11,25
100 22,5
400 90,0
>400 11,25 ml/50 kg
Avys  
10 1,5
50 7,5

 

Fasciola_LifeCycleFarmakologija ir farmakokinetika. Veiklioji medžiaga, rafoksanidas, priklauso salicilanilidų antihelmintikų grupei, kuri efektyviai veikia prieš Europoje plačiai paplitusius kepenų parazitus, tokius kaip Fasciola hepatica. Rafoksanidas gerai veikia prieš suaugusius ir nesubrendusius (4-6 sav.) trematodus. Atliktais tyrimais In vitro nustatyta, jog suaugę trematodai neturi jokio atsparumo rafoksanidui.

Veikliosios medžiagos, rafoksanido, poveikyje kepeninė siurbikė atsiskiria nuo šeimininko tulžies latako sienelės ir žūsta vietoje (in situ). Rafoksanido biologinis prieinamumas ir pusėjimo trukmė skirtinga, priklausomai nuo gyvulio rūšies ir amžiaus, įvairuoja 5 – 6 dienas.

Galvijų fascioliozė (kepeninė siurbikė). Gausiai užsikrėtę galvijai ir avys gali sirgti ūmine ar poūme fasciolioze. Galvijams, priešingai negu avims, fascioliozė pasireiškia pirmaisiais metais ir dažnai jiems susiformuoja imunitetas. Imunitetas slopina jau parazituojančių siurbikių vystymąsi, antrinį užsikrėtimą ir sumažina organizme parazituojančių fasciolių skaičių. Todėl suaugusiems galvijams klinikinių požymių dažniausiai nebūna. Paprastai galvijai serga lėtine fasciolioze, dažniausiai žiemos pabaigoje ar anksti pavasarį.

 

Šiais parazitais galvijai ir avys užsikrečia ėsdami žolę, kurioje būna fasciolių užkrečiamų lervų. Nedidelė dalis lervų gali peržiemoti, tačiau dažniausiai parazitų kiaušinėlius pavasarį išplatina į ganyklas išėję suaugę galvijai – užkrato nešiotojai.

Sergantiems lėtine fasciolioze gyvuliams gali išsivystyti lėtinis kepenų uždegimas, padidėti tulžies pūslė ir sukalkėti tulžies latakai. Galvijų organizme fasciolės gali migruoti, todėl dažnai jų kapsulių randama plaučiuose. Aprašyta atvejų, kai pakartotinai į veršingų karvių organizmą patekusios fasciolės migruoja ir į vaisių. Gausiai užsikrėtusiems galvijams, kai atsiranda sunki anemija ir hipoalbuminemija, dažnai gali atsirasti ir pažandinė edema. Silpnai užsikrėtusiems gyvuliams fasciolės nesukelia išoriškai pastebimų pakitimų, todėl jų produktyvumas sumažėja nedaug. Fasciolioze sergantys galvijai neviduriuoja. Žiemą dėl fascioliozės gali sumažėti melžiamų karvių produktyvumas ir pablogėti pieno kokybė. Tačiau kliniškai tai sunku nustatyti, kadangi užsikrėtimas dažnai būna negausus ir nepasireiškia anemija.

 

Manoma, kad avys neįgauna atsparumo pakartotiniam užsikrėtimui kepeninėmis siurbikėmis. Taigi negydant avių, fasciolės jų kepenų tulžies latakuose parazituoja ilgai, o ūminės fascioliozės protrūkiai dažnesni suaugusioms avims. Daugelis suaugusių avių nuo fascioliozės gali ir nugaišti.

 

Fascioliozei plisti didelės reikšmės turi tinkama aplinka tarpiniams šeimininkams – moliuskams Lymnea truncatula, kurių organizme vystosi fasciolių lervos. Suaugęs moliuskas yra maždaug 1,0 cm ilgio, dažniausiai tamsiai rudos spalvos. Nors šie gyviai valandų valandas praleidžia sekliame vandenyje, tačiau periodiškai iššliaužia iš jo ir įsitaiso purve. Įsikasę giliai į purvą, moliuskai gali išgyventi keletą žiemos mėnesių. Drėgnose ganyklų vietose (balų, griovių, upelių, mažų tvenkinėlių) dažnai galima rasti moliuskų. Esant lietingam orui, laikinomis moliuskų veisimosi vietomis gali tapti gyvulių pėdos, automobilių provėžos ar lietaus balos. Durpingose ir samanotose vietose būna stipriai rūgštinė terpė, kuri netinkama moliuskams daugintis. Todėl šiose vietose fascioliozė neplinta.

 

Moliuskai pradeda daugintis, esant tinkamai aplinkos temperatūrai. Moliuskams ir juose esančioms Fasciola hepatica lervoms vystytis būtina 10 oC ar aukštesnė vidutinė paros temperatūra. Tačiau intensyvus moliuskų ir fasciolių lervų dauginimasis prasideda temperatūrai pakilus ir laikantis ties 15 oC. Mūsų klimato zonoje tokia temperatūra būna nuo gegužės iki spalio mėnesio.

 

Moliuskams ir fasciolių lervoms daugintis būtina drėgmė. Idealios sąlygos jiems veistis būna tada, kai iškrenta daugiau kritulių negu gali susigerti į žemę. Jei ganyklose yra vietų, kur periodiškai gali kauptis vanduo, ten po lietingos vasaros galimas fascioliozės protrūkis. Vidutinio klimato zonoje minėti veiksniai pasireiškia gegužės–spalio mėnesiais. Prasidėjus ganymo sezonui, užsikrėtę gyvuliai ganyklas užteršia fasciolių kiaušinėliais. Pavasarį iš kiaušinėlių išsineria lervos, kuriomis užsikrečia moliuskai. Moliusko organizme fasciolių lervos vystosi visą vasarą ir išsiskiria iš jo rugpjūčio–spalio mėnesiais, todėl šiuo metu aplinkoje itin padaugėja užkrečiamųjų lervų (ypač lietingomis vasaromis) ir gyvuliai užsikrečia gausiausiai.

 

Siekiant išvengti užsikrėtimo, rekomenduojama neganyti gyvulių arti natūralių vandens telkinių ar upių, kur gali gyventi fasciolių tarpiniai šeimininkai – moliuskai. Taip pat, esant galimybei, patartina negirdyti jų natūraliuose vandens telkiniuose. Geriausia profilaktikos priemonė, galinti ilgam sumažinti moliuskų Lymnea truncatula populiaciją, yra teritorijos nusausinimas. Tačiau šioms priemonėms įgyvendinti reikia daug lėšų. Jeigu moliuskų išplitimo arealas yra ribotas, šias vietas galima atitverti ir jose neganyti gyvulių.

Rafoksanido efektyvumas prieš suaugusius F. hepatica ir F.gigantica trematodus, panaudojus vienkartinę dozę, nurodytas žemiau esančioje lentelėje:

Gyvūno rūšis

Dozė

mg/kg

Parazito amžius, sav.

 

Efektyvumas, %

Avys

5.0

10.0

2.5

5.0

7 sav.

12 sav.

95%

99%

97%

100%

Avys

7.5

3.75

6 sav.

12 sav.

91%

94.6%

Galvijai

3.0 (injekcija s.c.)

 

6 sav.

8 sav.

36.1%

60.4%

Avys

7.5

15.0

4 sav.

60%

90%

Veršeliai

10.0

8 sav.

98.8% efektyvus prieš F.gigantica

Avys

7.5

12.5

25.0

„suaugėlis“

6 sav.

4 sav.

Labai efektyvus

> 90%

> 50%

Galvijai

7.5

11.25

5.625

10.0

15.0

20.0

57 dienos

 

113 dienų

56 dienos

77% efektyvus prieš F. gigantica

100 % efektyvus prieš F. gigantica

94.5% efektyvus prieš F. gigantica

98.9% efektyvus prieš F. gigantica

99.8% efektyvus prieš F. gigantica

72.5% efektyvus prieš F.gigantica

Galvijai

 

 

Avys

7.5

 

2.5

7.5

 

2.5

6 sav.

8 sav.

„suaugėlis“

6 sav.

8 sav.

„suaugėlis“

38%

75%

65%

82%

98%

100%

Veršeliai

7.5

10.0

6 sav.

12 sav.

4 sav.

86%

99.9%

73%

Galvijai

Avys

7.5

„suaugėlis“

„labai efektyvus“

Avys

7.5

„suaugėlis“

98% efektyvus prieš F. gigantica

 

Taigi, iš atliktų klinikinių tyrimų duomenų, aiškai matome, kad veiklioji medžiaga rafoksanidas labai efektyvus prieš suaugusius F. hepatica trematodus.

 Rafoksanido koncentracija audiniuose, panaudojus rekomenduojamą 7.5 mg/kg dozę.

 

Audinio pavadinimas

Dienos po dozavimo

 

11

20

28

Kepenys

0.413 μg/g

0.122 μg/g

0.093 μg/g

Raumenys

0.101 μg/g

0.047 μg/g

0.051 μg/g

 

 

 

Naudota literatūra:

Galvijų parazitozės ir apsaugos nuo jų priemonės

Mano Ūkis 2009/5

Dr. Mindaugas ŠARKŪNAS,

LVA

 

Swan, G.E., Botha, C.J., Taylor, J.H., Mulders, M.S.G., Minaar, P.P. and Kloeck, A

Differences in the oral bioavailability of three rafoxanide formulations in sheep (1995)